Visoms trešnių veislėms tinkamiausios pakilaus reljefo, neįmirkusios, su 1-1,5 m gylyje esančiu podirvio vandeniu, purios,silpnai rūgščios arba neutralios (pH 5,5-7) priesmėlio, priemolio, puraus molio dirvos, gausiai įtreštos organinėmis trąšomis.

Trešnėms parenkama pati šilčiausia vieta, užuovėjoje, netoli pastatų. „Jei trešnės augs užmirkusioje dirvoje, tai galite sodinti kad ir pačias ištvermingiausias veisles, jos vis tiek iššals”, – įspėja Č. Paulauskas.

Kaulavaisių vaismedžius patartina sodinti pavasarį, prieš išsprogstant pumpurams. Jie per vasarą sustiprėja ir gerai pasiruošia žiemai. Vyšnias ir trešnes, skiepytas į kvapiosios vyšnių sėjinukus, reikia sodinti truputį giliau negu skiepijimo vieta. Taip pasodinti medeliai leidžia mažiau poskiepio atžalų.

Paruoštame sklype pirmiausia sužymimos eilės ir vaismedžių sodinimo vietos. Jei sklypas yra su didesniu nuolydžiu, eiles patartina išdėstyti nuolydžio kryptimi. Lygioje vietoje eilės išdėstomos šiaurės – pietų kryptimi. Taip pasodintų vaismedžių vainikus tolygiausiai apšviečia saulė. Duobės kasamos tokio dydžio, kad tilptų sodinukų šaknys, dugne supilamas nedidelis kauburėlis. Į duobės vidurį įstatomas sodinukas. Jo šaknys turi būti ištiestos link duobės kraštų, nesusisukusios ir neužsirietusios. Jei netelpa pavienės ilgos šaknys, jas galima patrumpinti. Prilaikant sodinuką, šaknys užpilamos žemėmis. Sodinuką patartina keletą kartų staiga šiek tiek kilstelėti, kad pribyrėtų žemių po šaknimis ir tarp jų.

Žemė aplink vaismedį šiek tiek sumindoma, padaroma „lėkštė”, kad palaisčius nenubėgtų į šalį vanduo. Paskui mulčiuojama 5 cm durpių ar smulkintų medienos žievių sluoksniu. Priklausomai nuo dirvos drėgnumo, vienam vaismedžiui reikia 5-10 l vandens. Besigerdamas į dirvą vanduo prispaudžia dirvožemį prie sodinukų šaknų. Todėl palaistyti reikia net ir tada, kai dirva drėgnoka.